kaads bija uzlicis debesiim plaukstu, aukstu un slapju plaukstu, taadu, kuru derdzas satvert speeleejot aadamambijseptinjdeeli. starp pirkstiem viideeja shauras debess spraudzinjas. kaa mazaam, nevainiigaam meiteneem. manas plaukstas gan vienmeer ir siltas un sausas. un ziizhaini mati. un zilas acis. un es slapjaa laikaa dejoju uz slapjas palodzes. es shuupoju gurnus un zhuupoju visu vakaru. abas manas lielaas spraugas ir slapjas, jo es laizu savu plaukstu, lai taa maita reiz ir slapja, jo es reizi meenesii asinjoju kaa jau mees visas.